El šunų parvovirusas Tai labai užkrečiama virusinė liga, kuria dažniausiai serga šuniukai ir šunys, kurie nebuvo skiepyti. Šis virusas plinta per kontaktą su užkrėstos išmatos, tačiau juo galima užsikrėsti ir netiesiogiai per užterštus paviršius, tokius kaip drabužiai, batai, indai ir bendro naudojimo patalpos. Viena pavojingiausių parvoviruso savybių yra atsparumas: išorinėje aplinkoje jis gali išgyventi iki penkių mėnesių. Nors žmonės negali užsikrėsti parvovirusu, jie gali jį nešiotis ir platinti kitiems šunims, todėl tai nuolat kelia grėsmę nevakcinuotiems augintiniams.
Pernešėjai taip pat apima graužikus ir vabzdžius, kurie dar labiau prisideda prie plataus viruso plitimo užterštose vietose. Žemiau aptarsime, kurie šunys yra jautriausi, kaip išvengti parvoviruso ir kaip anksti atpažinti jo simptomus.
Kurie šunys yra jautriausi parvovirusui?
El parvovirusas turi polinkį į jaunesnius šuniukus 6 mėnesių, ypač tie, kurie nebaigė skiepų grafiko. Rizika taip pat gresia vyresniems šunims, kurie negavo vakcinos revakcinacijos. Kai kurios veislės, pvz Rotveileriai, dobermanai, pinčeriai ir labradorai, pasirodė esąs labiau pažeidžiamas ligai. Šioms veislėms paprastai reikalinga speciali profilaktinė priežiūra dėl didelio genetinio polinkio į virusą.
Nors šia liga gali sirgti bet kokio amžiaus šunys, ji ypač dažna ir pavojinga šuniukams, kurių imuninė sistema dar nepakankamai subrendusi. Senyviems šunims arba tiems, kurių imunitetas yra nepakankamas, taip pat gresia pavojus užsikrėsti rimta infekcija, o tai pabrėžia geros prevencijos svarbą.
Patarimai, kaip išvengti šunų parvoviruso
Nors parvovirusas yra labai užkrečiama ir gali būti mirtinas, yra esminių veiksmų, kurių naminių gyvūnėlių savininkai turėtų imtis, kad užkirstų kelią jo plitimui:
- Skiepijimas: Skiepijimas yra veiksmingiausia parvoviruso prevencijos priemonė. Pirmoji dozė turi būti skiriama tarp 6 ir 8 gyvenimo savaitėspo 10–12 savaičių skiriami revakcinacijos, o 16 savaičių – paskutinė dozė. Vėliau rekomenduojama kasmetinė revakcinacija. Kai kurios viruso padermės gali būti ypač agresyvios, todėl svarbu nepraleisti jokių dozių.
- Skiepijimo karantino metu venkite viešų vietų: Šuniukai neturėtų liestis viešose vietose, pavyzdžiui, parkuose, kol nebaigs skiepijimo grafiko. Kitų šunų, kurie gali būti užsikrėtę virusu, išmatos kelia paslėptą pavojų. Šis virusas gali išlikti mėnesius ant paviršių, tokių kaip dirvožemis, o jo poveikis viešose vietose yra didelis pavojus.
- Tinkama higiena: Labai svarbu dezinfekuoti su šunimis besiliečiančius objektus. Indus, žaislus ir vietas, kuriose jie dažnai lanko, reikia valyti produktais, kurių sudėtyje yra natrio hipochloritas (baliklis), nes tai vienas iš nedaugelio produktų, galinčių veiksmingai sunaikinti virusą.
- Infekcijos atvejais griežtas karantinas: Jei turite užsikrėtusį šunį, būtina jį laikyti atskirai nuo kitų gyvūnų ir dezinfekuoti visas namų vietas. Užkrėstas šuo turi būti laikomas karantine vienam mėnesiui, kad kiti šunys, net ir paskiepyti, negalėtų užsikrėsti.
Šunų parvoviruso simptomai
Parvovirusas turi a inkubacinis laikotarpis nuo 3 iki 10 dienų, po kurio simptomai pasireiškia staiga ir agresyviai. Norint išgelbėti šuns gyvybę, būtina laiku atpažinti požymius:
- Vėmimas: dažnas ir nuolatinis, dažnai su krauju ar putomis, rodo, kad virškinimo sistema yra pažeista.
- sunkus viduriavimas: Viduriavimas dažniausiai būna vandeningas, jame dažnai būna kraujo. Tai vienas iš rimčiausių simptomų, nes sukelia greitą dehidrataciją.
- Karščiavimas: Įprasta, kad užsikrėtę šunys smarkiai karščiuoja, o tai rodo, kad jų organizmas kovoja su infekcija.
- Letargija: energijos praradimas, apatija ir ryškus nesidomėjimas aplinka. Užkrėstas šuo gali atrodyti labai silpnas ir išsekęs.
- Greitas svorio kritimas: Dėl viduriavimas ir vėmimas, šuo greitai numeta svorio. Šis praradimas, susijęs su dehidratacija, gali per trumpą laiką pabloginti gyvūno būklę.
Viena didžiausių pavojų parvovirusu užsikrėtusiems šunims yra sunki dehidratacija. Skysčių netekimas dėl viduriavimo ir vėmimo gali sukelti organo kolapsą, jei nebus laiku imamasi priemonių. Jei aptinkami šie simptomai, norint padidinti išgyvenimo tikimybę, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Parvoviruso diagnostika ir gydymas
Parvoviruso diagnozė daugiausia atliekama atliekant greitus išmatų tyrimus. Šie testai nustato viruso buvimą užkrėsto šuns sistemoje. Sudėtingesniais atvejais veterinarai gali atlikti kraujo tyrimus, kad įvertintų gyvūno imuninės sistemos funkcionavimo lygį ir dehidratacijos sunkumą.
Kadangi nėra specifinio viruso gydymo, pagrindinis dėmesys skiriamas gydymui palengvinti simptomus ir padėti šuns imuninei sistemai kovoti su liga. Įprasti gydymo būdai apima:
- Intraveninė skysčių terapija: Labai svarbu kovoti su stipria dehidratacija. Skysčių davimas padeda pakeisti šuns netektus skysčius ir elektrolitus.
- Antiemetikai vaistai: vėmimui palengvinti ir skysčiams geriau pasisavinti.
- Antibiotikų vartojimas: Nors parvovirusas yra virusinis, antibiotikai naudojami siekiant išvengti antrinių bakterinių infekcijų, kurios gali atsirasti dėl nusilpusios šuns imuninės sistemos.
Kaip valyti ir dezinfekuoti po parvovirusinės infekcijos
Dėl viruso atsparumo aplinkoje būtina dezinfekuoti visus objektus ar vietas, su kuriais užsikrėtęs šuo turėjo kontaktą. Naudojimas natrio hipochloritas (baliklis) Tai veiksmingiausias būdas pašalinti virusą nuo paviršių ir objektų. Visi tekstilės gaminiai, tokie kaip antklodės ar žaislai, turi būti kruopščiai nuplauti arba išmesti.
Jei namuose yra daugiau nei vienas šuo, labai svarbu vengti jų kontakto, kol aplinka nebus visiškai dezinfekuota. Be to, kiti namų ūkio šunys turėtų gauti papildomą vakciną, kad būtų užtikrinta jų apsauga.
Šunų parvovirusas yra niokojanti liga, kuri gali būti mirtina, jei nebus greitai imtasi veiksmų. Tačiau tinkamai prevencijai, laiku prižiūrint ir laikantis tinkamų higienos priemonių užsikrėtimo rizika gali būti sumažinta iki minimumo ir užtikrinti sveiką jūsų augintinio gyvenimą.